Kaip prasideda karas

Nedidelis šaltinio srities tyrimas

Karai nėra staigios katastrofos. Galų gale, tai nėra katastrofa. Prieš ugnikalnio išsiveržimą taip pat yra ilga istorija, istorija viduje, jo žarijose. Karas nesiskiria.

Deja, potvynis prasideda ne lūžtant užtvankoms. Jis prasideda nuo mažų, užpildančių drenažo kanalų paplūdimyje, silpno čiurlenimo. Ir nieko negalime padaryti, jei nesustabdysime mėnulio judėjimo aplink Žemę.

Tačiau mes galime atkreipti dėmesį ir klausytis šio tylaus karo šniokštimo, kai tik jis nuskamba: per radiją ir TV kanalus, vedamosiose redakcijose ir federalinėse spaudos konferencijose, keičiantis politinėms pozicijoms, pamoksluose ir pokalbių laidose, nuostabiuose broliavimuose, bet taip pat prie nuolatinių lankytojų stalų Žaidimų aikštelės smėliadėžių pakraštyje, karštos diskusijos prie kasos eilės. Ir taip, karas taip pat gali šniokščiant mūsų neuronuose ir vainikinėse arterijose.

Jos šaltinius lengviausia atpažįstame savyje.Kai mumyse silpsta švelnumas ir trapi žmonija, kai mus užvaldo nauja jėga, pasiaukojimo teisingumo ir tikslingumo įkarštis; kai linkčiojame ir jaučiamės gera būti šalia ir galvoti taip, kaip galvoja kiti žmonės. Tada karas beveik laimėjo. Tačiau vėliausiai tada, kai nebeabejosime jo reikšme. Kai pradedame ieškoti svarių priežasčių ir žudymas staiga mums atrodo pagrįstas ir mes nebenorime ramybės, tik šiek tiek daugiau.

Tada nuo akių nukrenta svarstyklės ir nebegalime suprasti, kokie buvome kvaili ar bent jau naivūs, kai dar tikėjome ramybe. Tikėjimo laikas baigėsi, dabar kalbama apie žinias. Esame informuoti ir žinome, kad esame teisūs. Ir kaip gerai, kad mūsų tiek daug, nes tik tada, kai mūsų daug, turime šansą prieš blogį, o mūsų kasdien vis daugėja. Taip pat yra garsių vardų, vyrų ir moterų, sąžiningų lyderių, kurie, kaip žinome: jei dabar nekovosime, atversime užtvanką neteisybei ir smurtui; jei dabar nekovosime, priešui bus lengva, tada būsime pasiklydę. Bet mes to neleisime, saugosime savo šalį ir savo žmones bei savo vaikus. Mes dėl to labai blaivūs. O taip, mes žinome, kad karas nėra gražus dalykas, neapgaukime savęs, bet taip turi būti. Jūs turite aukotis dėl gero tikslo. Bet galų gale yra pergalė ir laisvė. Jei neverta kovoti, tai kas yra?

PS:

Turiu dar vieną klausimą. Tiesą sakant, kodėl karo vadai patys nekariauja, žmogus prieš žmogų? Taip būtų pigiau. Ir jų žinia man atrodytų patikimesnė, jei jie būtų plieninės audros priešakyje ir paaukotų save dėl savo žmonių, užuot siuntę savo žmones į priekį aukotis. Kam?