Planetinė dizaino šventė?

Pokalbis su neseniai išleisto tomo „Didžioji bendrakūryba“ autore

Bobby Langeris: Jascha, jūsų neseniai išleista knyga „Didžioji bendrakūryba“ apibūdina save kaip „standartinį kūrinį transformuojančiam bendrai kūrybai politikoje, versle ir visuomenėje“. Ar ši knyga skirta specialistams ar ekspertams, pavyzdžiui, sociologams ar politologams, ar rašote platesnei tikslinei grupei? 

Jascha Rohr: Rašau visiems, kurie yra įsipareigoję, kurie nori judėti ir pakeisti dalykus ir kurie žino, kad tai galima padaryti geriau kartu nei vienam. Tikiuosi, tai labai plati tikslinė grupė, apimanti ekspertus, bet taip pat skirta vadovams, aktyvistams, verslininkams, projektų vadovams, vietiniams įsipareigojusiems žmonėms ir daugeliui kitų, norinčių savo darbu teigiamai prisidėti prie pasaulio formavimo. .

B.L.: Ko pasiilgai, jei neskaitėte?

J.R.: Knygoje gausu modelių, metodų, teorijos ir praktikos, kad galėtume tapti informuotais veikėjais. Asmeniškai aš matau vertingiausią knygos indėlį tuo, kad ji siūlo naują ekologinę paradigmą, kurią naudodami galime daug geriau suprasti ir pritaikyti kūrimo, kaitos ir dizaino procesus.

B.L.: Jūs sakote, kad norite „išradinėti mūsų planetinę civilizaciją iš naujo“. Iš pradžių tai skamba gana toli. Kodėl, jūsų manymu, šis išradimas reikalingas?

J.R.: Žinoma, iš pradžių tai yra provokacija. Ir šia prasme nėra tokio dalyko kaip vienalytė globali civilizacija. Tačiau aišku viena: jei ir toliau pasauliniu mastu, kaip ir anksčiau, sunaikinsime savo pragyvenimo šaltinius ir kartu tai, ką vadiname civilizacija. Mes tai išsamiai žinome iš žmonijos praeities. Bet tada viskas gali tęstis kur nors kitur. Jei šiandien žlugsime kaip globali civilizacija, kitos planetos nėra. Šį kartą mums turi pasisekti išradinėti save iš naujo, kol visiškai nesugriuvome. Tai aš vadinu mūsų civilizacijos išradimu iš naujo.

B.L.: Kas tu toks, kad sakytum, kad sugebi pasiekti tokį konceptualų pasiekimą?

J.R.: Mano darbas buvo padėti mažoms ir didelėms grupėms iš naujo atrasti save maždaug 25 metus – nuo ​​kaimo iki nacionalinio lygmens, aš sukūriau ir lydėjau dalyvavimo ir projektavimo procesus. Mano darbas yra struktūrizuoti ir palaikyti procesą, kuriame šios grupės išranda save. Esu kažkokia dizaino akušerė. Šia prasme nedrįsčiau išradinėti vien mūsų civilizacijos. Tačiau jaučiuosi gerai pasirengęs kurti, metodiškai palaikyti ir lydėti didelius tarptautinius ir pasaulinius procesus, kuriuose dalyvaujantys asmenys pradeda iš naujo išrasti „civilizaciją“.

B.L.: Ar planetoje nėra daugiau nei vienos civilizacijos? Taigi, kai sakote „planetinė civilizacija“, ar skamba taip, kad Vakarų, pramoninę civilizaciją tapatinate su planetine civilizacija?

J.R.: Taip, tiksliai, taip skamba, aš tai žinau, ir, žinoma, taip nėra. Ir vis dėlto yra kažkas panašaus į globalią įvairialypę visuomenę, pasaulines rinkas, pasaulinę politinę areną, pasaulinį žiniasklaidos kraštovaizdį, pasaulinius diskursus, pasaulinius konfliktus ir globalius procesus, pavyzdžiui, susijusius su Korona ar klimato kaita. Aš tiesiog vadinu šį labai nevienalytį lauką globalia civilizacija, kad būtų aišku: šis pasaulinis laukas visumoje yra labiau toksiškas nei naudingas. Ji turi būti pakeista visuotinio atsinaujinimo prasme.

B.L.: Jūs rašote visą knygą apie metodus ir įrankius. Ar nesijaudinate, kad jūsų tikslinė grupė alkana turinio?

J.R.: Tai ir yra reikalo esmė. Daug kas norėtų paprastos receptų knygos: sprendimų, kuriuos galėtų nukopijuoti. Ir būtent čia norėjau likti nuoširdus: turime išeiti iš šios recepto logikos, tai yra problemos dalis. Tvarūs sprendimai visada yra susiję su vietos konteksto supratimu ir jiems pritaikytų sprendimų kūrimu. To išmokau iš permakultūros. Norėdami tai padaryti, turime treniruotis ir lavinti save. Tam reikalingi metodai ir įrankiai. Likusią dalį bendrakuriai turi padaryti vietoje.

B.L.: Jūs rašote: „Jeigu panaudosime... senosios civilizacijos įrankius, gali atsirasti tik nauja senosios civilizacijos versija.“ Tai logiška. Tačiau kaip jūs, senosios civilizacijos vaikas, rasite naujos civilizacijos įrankius?

J.R.: Tai įmanoma tik per transformacijos procesus. Ir šį terminą vartoju ne lengvabūdiškai, o su visu nuoseklumu ir gilumu: kiekvienas, patyręs kultūrinį šoką ir turėjęs prisitaikyti prie naujos kultūros, pakeitęs religinį požiūrį ar iš naujo pradėjęs profesinį gyvenimą ar paliko ilgalaikius santykius naujiems, žino tokius drastiškus pokyčių procesus. Aš pats turėjau savų asmeninių krizių ir konfliktų, kuriuose ne kartą galėjau asmeniškai transformuoti bent jau „senosios civilizacijos“ aspektus. Mano įkūrimas Permakultūros akademijoje, Dalyvaujamojo dizaino institutas ir Cocreation Foundation buvo pagrįsti būtent tokiais pažinimo procesais, kurie vėliau rado savo kūrybinę išraišką šiose organizacijose. Bet, žinoma, aš vis dar suimtas, matau save kaip pereinamąjį žmogų.

BL: Nors ir neužmerkiate akių prieš žmonijos bėdą („Laikai didelis, banga pavojinga, galimai lemtinga“), bendras jūsų knygos atspalvis itin teigiamas. Iš kur semiatės optimizmo?

J.R.: Optimizmas yra išgyvenimo strategija. Be jo neturėčiau jėgų daryti tai, ką darau. Iš kur turėtume gauti energijos tiek daug pokyčių ir dizaino? Tikiu, kad tai padaryti galime tik tuomet, jei iš šios užduoties pasisemsime stiprybės, džiaugsmo, gyvumo ir pilnatvės. Tai darau su pasakojimais, kurie teikia viltį. Jei tuo manipuliuoju savimi, mielai tai priimu: man labiau patinka teigiama, savaime išsipildanti pranašystė, o ne neigiama!

B.L.: Knyga buvo 1 tomas. Ko galime tikėtis iš 2 tomo?

 J.R.: 1 tome susikrovėme įrankių dėžę ir žiūrėjome į griūtį ir viziją. 2 tome einame į transformaciją, į pabaisos urvą, taip sakant. Trys pagrindinės temos bus: rezonansas, trauma ir krizė. Sunkūs dalykai, bet ir neįtikėtinai jaudinantys! Šiuo metu atlieku daug tyrimų, ką gali reikšti grupėse nuraminti ir sureguliuoti kolektyvinę nervų sistemą bei integruoti traumas. Manau – dar viena grubi metafora – kad mūsų globalią civilizaciją geriausiai galima apibūdinti naudojant priklausomybės analogiją: esame priklausomi nuo energijos ir vartojimo. Tvarus atsinaujinimas mums pasiseks tik tada, kai atsitrauksime nuo kabliuko. Tai nėra problema, kurią galima lengvai išspręsti, o veikiau kolektyvinė psichologinė problema. Tačiau mano darbo būdas yra generatyvus; nekantrauju pamatyti, kas nutiks tolesniame rašymo procese.

-> į peržiūrą